- pajuodėlis
- pajúodėlis, -ė adj., smob. (1) 1. J, Skr, Dkš menk. tamsiaveidis, tamsiaplaukis, juodėžis: Apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, iškiš kam nors, apmaus dorą vaikį Žem. Tokia pajúodėlė, kaip jis ją ir ėmė Skp. Maniau, kad gražus vyras, o čia pajúodėlis Ldk. Mūs draugėj visi balti, tik tu vienas pajuodėlis insimaišęs Arm. Aš mislinau – juoda varna, juoda varna, ažna būta anytėlės pajuodėlės (d.) Ūd. Pajuodėliai svotai, kokia jūsų svočia, kokia jūsų svočia, kokie svočios rūbai! JV723. | prk.: Pajúodėlė! Teip tai gera, o už akių tai į dumblą žmogų maišo! Srv. 2. pajuodęs, juodokas: A jau čia visos pajúodėlės vilnos? Gs. Nė kokio laikrodžio i netura, tiktai tą tavo buvusįjį pajúodėlį (pajuodusiu ciferblatu) Trk. | Karklas juodėjantis, pajuodėlis (Salix nigricans) Mt. 3. K, BŽ290, NdŽ keik. nevala, suskretėlis. 4. euf. velnias, nelabasis: Kas gali su čertais įsiduot! Geriau užmuškim, ir bus vienu pajuodėliu mažiau! M.Valanč. Atstumk pajuodėlį ir išjuok M.Valanč.
Dictionary of the Lithuanian Language.